Iš ko yra mūsų namai?

Aš gaminu medinius baldus. Ir jau kurį laiką man kyla gana paprastas klausimas: kodėl

žmonės, įsirenginėdami namus, dažnai net nepaklausia, kiek kainuotų tikro medžio

baldai?

Reikia virtuvės, spintų, lovų, stalų – daugybės daiktų, kuriuos liesime ir

matysime kasdien ateinančius dešimtmečius. Bet tikras medis dažnai net nepatenka

tarp svarstomų variantų. Tarsi iš anksto būtų aišku, kad jis per brangus, per sudėtingas

arba tiesiog ne mums.

Kurį laiką man tai buvo sunku suprasti, kol neprisiminiau savo pirmojo buto. Visi jo

baldai buvo pagaminti iš medžio drožlių plokštės ir aš net negalvojau, kad gali būti

kažkaip kitaip. Man atrodė, kad tokie tiesiog yra baldai. Aš nesirinkau plokštės vietoje

medžio. Kad galėčiau pasirinkti, pirmiausia turėjau suprasti, kad pasirinkimas

egzistuoja. Prisiminus savo buto įrengimą, mane šokiravo vienas dalykas – vienintelis

tikrai medinis daiktas tuose namuose buvo medinis šaukštas.

Išmokti matyti medžiagas

Žinios apie medžiagas į mano gyvenimą atėjo pamažu ir prasidėjo visai ne nuo medžio.

Pirmiausia atsirado keramika – pradėjau suprasti skirtumą tarp fabrikinio indo ir

rankomis nulipdyto daikto. Po kurio laiko į mano gyvenimą atėjo vyras, kuris restauruoja

paveldo ir tradicinės statybos pastatus. Jis supažindino mane su molio tinku, pradėjome

ręsti savo rąstinę trobelę ir medis natūraliai tapo mūsų kasdienybės dalimi. Taip

palengva tarsi išmoksti matyti ne vien daikto formą ar spalvą, bet ir tai, iš ko jis yra. O

kai pradedi matyti medžiagas, pasidaro sunku jų nebematyti.

Kitose gyvenimo srityse mes tai mokame puikiai. Skaitome maisto etiketes, domimės jo

kilme ir sudėtimi. Drabužiuose ieškome lino, vilnos, medvilnės. Gimus vaikui šis

dėmesys dar sustiprėja: iš ko pagamintas žaislas, kuo nudažytas medinis barškutis, kuo

padengta lovytė? Maistas vaikui turi būti kuo švaresnis, žaislai saugūs dėti į burną,

drabužiai iš natūralių medžiagų, aplinka kuo švaresnė. Bet kada šitas rūpestis turi

baigtis? Kai vaikui treji? Dešimt? Aštuoniolika? Kodėl tai, ką laikome svarbiu vaikui,

suaugusiajam staiga tampa nebeaktualu? Kodėl taip retai klausiame, iš ko pagaminta

lova, kurioje praleidžiame trečdalį paros, keturių metrų spinta miegamajame ar virtuvė,

prie kurios kasdien ruošiame maistą?

Neseniai savo aplinkoje pasidalinau leidiniu apie statybinių medžiagų poveikį žmogaus

sveikatai, klimatui ir žiediškumui (,,NonHazCity3“ iš pagalvok.lt). Jame kalbama ne tik

apie patalpų oro kokybę ar pavojingas chemines medžiagas, bet ir apie ilgaamžiškumą,

pakartotinį naudojimą ir perdirbimą. Būtent šis platesnis žvilgsnis man pasirodė

fundamentaliai svarbus. Reakcijos nebuvo. Nulis. Ir tas nulis man pasirodė beveik toks

pat įdomus kaip pats leidinys.

Medis ir „medis“

Grįžtant prie baldų – didžioji dalis baldų parduotuvių asortimento yra iš medžio drožlių

plokštės. Medžio drožlių plokštėje iš tiesų yra medienos. Tik ji pirmiausia susmulkinama,

o paskui, naudojant rišamąsias medžiagas, slėgį ir temperatūrą, vėl sukuriama plokštė.

Tokiose plokštėse naudojamos dervos ir klijai, o jų sudėtis bei emisijos priklauso nuo

konkretaus gaminio. „NonHazCity3“ leidinyje tarp galimų medienos plokščių emisijų

minimas formaldehidas ir kiti lakieji organiniai junginiai, tačiau kartu pabrėžiama, kad

šiandien formaldehido emisijos ribojamos ir rinkoje yra mažų emisijų gaminių. Kuo

labiau gilinuosi, tuo aiškiau matau, kad medžiagiškumas nėra toks paprastas. Net

masyvo baldas būna pagamintas iš klijuoto skydo, jo paviršius gali būti lakuotas,

dažytas ar kitaip apdorotas. Vien pavadinimas „medis“ dar nepasako visos daikto

istorijos.

Ir visgi medžiagas ne tik suprantame, bet ir jaučiame. Man per atostogas tai ypač

išryškėja. Dažniausiai keliaudami nuomojamės apartamentus ar butus, ir vis dažniau

būna liūdna įeiti į preciziškai tvarkingus, švarius, naujai įrengtus ir kartu visiškai

bevardžius namus. Viskas patogu, viskas savo vietoje – ir vis tiek negera. Pagaunu

save ieškančią medžio, rankų darbo keramikos, meninės vazos, natūralaus pluošto

kilimo. Bent vieno tikro daikto.

Vieną maloniausių poilsio patirčių prisimenu Palangoje, močiutės įrengtoje pašiūrėje.

Virtuvėlėje dureles atstojo užuolaidėlė. Baldai seni, nevienodi, pakrypę, bet mediniai.

Nieko preciziško. Ir kiek ten buvo gerumo, nuoširdumo ir ramybės. Ten buvo gera

miegoti, gera atsikelti, gera tiesiog būti. Kodėl vienoje erdvėje jaučiamės namuose, o

kita, nors ir nepriekaištingai įrengta, lieka tik vieta nakvynei?

Ir tada pradedi mąstyti ne tik apie medžiagą, bet ir apie daikto istoriją: kas jį gamino, kur

jis stovėjo, kas juo naudojosi? Minėtame medžiagų kataloge žiediškumas siejamas su

patvarumu, remontu, pakartotiniu naudojimu, išardymu ir galimybe medžiagai išlaikyti

savo vertę kuo ilgiau. Man tai atrodo gera logika ir renkantis baldą: ne tik kiek kainuoja ir

kaip atrodo, bet ir iš ko jis padarytas, kiek tarnaus, ar galėsiu jį pataisyti ir kas jam nutiks

po to.

Kiek iš tikrųjų kainuoja baldas?

Tikro medžio baldas beveik visada pralaimės, jei lyginsime tik šiandienos kainą. Jį

pagaminti užtrunka ilgiau, kartais reikia laukti meistro, o dažnai ir ilgiau pataupyti. Tuo

tarpu namuose gyventi norisi dabar. Nelabai patrauklu pusę metų miegoti ant čiužinio

ant grindų laukiant dienos, kai galėsi sau leisti medinę lovą. Masinė baldų gamyba šią

problemą išsprendžia puikiai: šiandien išsirinkai, netrukus turi baldą.

Bet kainą galima skaičiuoti ir kitaip – ne iki kasos, o per visą daikto gyvenimą. Kai

kuriuos plokštinius baldus sunku net kelis kartus išrinkti ir vėl surinkti, kartais atrodo,

kad jie – vienkartiniai. O jei per pažeistą paviršių patenka vandens, plokštė gali išbrinkti

negrįžtamai. Tikro medžio baldas taip pat dėvisi, bet jį galima šlifuoti, užtaisyti,

remontuoti, peraliejuoti, perdaryti. Jei per gyvenimą pakeisi du ar tris valgomojo stalus,

ar jie iš tiesų buvo pigesni už vieną medinį, kuris būtų keliavęs kartu su tavimi? Gal

todėl man medinis baldas nėra amžinas baldas. Jis yra tęstinis baldas.

Ir nemanau, kad kiekvienas baldas namuose privalo būti iš masyvo. Skirtingiems

daiktams skiriu skirtingą dėmesį ir biudžetą – sandėliuko lentynos ir mano miegamojo

lova man nėra vienodo svorio pasirinkimai. Man svarbu, kad lovoje nebūtų OSB ar kitų

klijuotų plokščių. Visai kitaip žiūriu ir į valgomojo stalą, kurį kasdien liečiame ir prie kurio

susirenka šeima, vaiko lovą ar daiktus, kuriuos norėtume turėti dvidešimt ar trisdešimt

metų. Čia mano prioritetai jau visai kiti.

Bei nebūtina visko pakeisti šiandien. Namai gali atsirasti lėtai. Vienas geras stalas,

vėliau lova, dar vėliau spinta. Vieną daiktą pagamina meistras, kitą randi seną ir

restauruoji, trečią pasidarai pats. Gal tokie namai ne įrengiami – jie užgyvenami.

Man svarbu ne įrodyti, kad kiekvienam būtina pirkti medinius baldus, o kad žmogus

žinotų, jog turi pasirinkimą. Aš savo pirmojo buto baldų nesirinkau tarp plokštės ir

medžio – tokio klausimo mano galvoje tiesiog nebuvo. Gal todėl dabar man svarbiausia,

kad pirmiausia pamatytume medžiagą, o tada jau pasirinktume, kokią vietą norime jai

skirti savo namuose.